Nežinau, ar šokt pro langą dabar, ar dar palaukt, bet nuo 9:30 ryto iš lauko tik su keliom bumčikbumčik pertraukom sklindanti Madonnos “American Pie” mane jau spėjo psichologiškai paveikti. Aš, aišku, esu dėkinga, kad mane ši baisi daina pakėlė 9:30 ryto ir taip sustabdė vis dar besitęsiančio jetlago neigiamą įtaką, bet būčiau dar dėkingesnė, jei ji nustotų naikinti ir mano neatsinaujinančias nervines ląsteles. Matau, kaimynai iš gretimo namo atsidarę langus klausosi, matyt, mėgaujasi, bet tai rodo tik tai, kad muzikinis skonis juos jau seniai apleido, jei išvis buvo kada paveikęs. O aš va kankinuosi, nes daugiau nieko tokiomis sąlygomis daryti nemoku. Suprantu, Madona ryški popmuzikos figūra, 51 metų šlykščiai raumeningų rankų moteris be balso, bet su kiaušiais – žodžiu, pats tas klausytis tūlam lituviui, nu bet k a m o n ! Ne 12 kartų iš eilės ir ne 3 valandas!
Išvis pastebėjau, kad žmonės Lietuvoje pasidarė itin jautrūs. Ypač vyrai. Čia, manau, ryškiai bus kalta ta pati krizė, kuri kalta ir dėl to, kad pomidorai iš Maximos ne tokie skanūs kaip iš mamos šiltnamio. Pvz, pilkas BMW, valst. nr. DDO 440, labai jautriai reaguoja į priartėjusias iš užpakalio mašinas, kurios specialiai norėdamos jį išmušti iš vėžių vis kėsinasi jį aplenkti. Todėl, tik išvydęs jas savo veidrodėlyje, jis iškart padidina greitį iki bent jau 160km/h, kad tik nuo jų atsiplėštų, o tada ramus ir vėl laimingas važiuoja ant leistinų ir saugių 120km/h, kol piktosos mašinos, visą laiką važiuojančios vienodu 130km/h greičiu vėl jį prisiveja, ir vėl neduoda jam ramybės. Tada vėl viskas kartojasi iš naujo. Taip ir turi būti.
Pavargau.
No comments:
Post a Comment